Kitas požiūris į emigraciją. Lenkiškas...

2017-09-18

Kitas požiūris į emigraciją. Lenkiškas...

Praėjusią savaitę vykusiame „Rytų Europos Davosu” vadinamame Krynicos Ekonomikos forume (Lenkija) vyko įdomi diskusija apie Ukrainos darbuotojus Europos darbo rinkoje (Economic Migrants from Ukraine on the European Labour Market).

Diskusijoje dalyvavo Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Ukrainos aukščiausios valdžios bei įdarbinimo agentūrų verslo atstovai. Visas regionas. Diskusijos dalyviai pateikė koncentruotą informaciją apie darbo rinkos situaciją savo šalyse ir kaip ją įtakojo Ukrainos darbuotojai. Labiausiai nustebino Lenkijos požiūris į emigraciją ir jos vykdoma politika dėl darbo jėgos importo iš Ukrainos. Tikrai yra, ką pasimokyti mums – Lietuvai, kaip problemas paversti nauda šaliai ir jos žmonėms.

Lenkijos - Ukrainos prekybos rūmų viceprezidentas Oleg Dubish pateikė tokią statistiką apie ukrainiečius- emigrantus: užsienyje pastoviai ar sezonį darbą dirba 7- 7.2 milijonai ukrainiečių, 60 proc. jų sudaro vyrai, 40 proc. moterys, išvykstančiųjų amžiaus vidurkis 25-40 m. Net 43 procentai Ukrainos gyventojų vyksta dirbti į Rusiją, o 57 proc. į Europos Sąjungos šalis. Tiesa, važiuojančių dirbti į Rusiją skaičius ženkliai mažėja, kadangi dėl blogos Rusijos ekonominės situacijos čia tampa sunkiau gauti norimą darbą. Nuo šių metų birželio ES įsigaliojusi bevizio režimo tvarka ukrainiečiams, padidino jų išvykimą į užsienį dar 20-30 proc. ir dalis iš jų bando dirbti nelegaliai.

Lenkijos nacionalinis bankas pateikė informaciją, kad 2016 m. į Lenkiją atvyko dirbti apie 770 000 ukrainiečių, o 2017 m. planuojama, kad atvyks dar 920 000. Visiems atvykusiems buvo suteiktos Lenkijos darbo vizos. Dauguma ukrainiečių dirba žemės ūkio darbus, statybos sektoriuje, dabar daugėja dirbančių aptarnavimo srityse – kavinėse, restoranuose, slaugos ligoninėse ir t.t. Oficialiai dirbančio ukrainiečio atlyginimo vidurkis - apie 490 eurų per mėnesį su mokesčiais (2100 zlotų). Dabar pastebima tendencija, kad 32 proc. norėtų reemigruoti dirbti į kitas šalis.

Ypatingą įspūdį paliko Lenkijos Darbo ir socialinės apsaugos ministro Stanislaw’o Szwed’o pasisakymas. Po tokio politiko pasisakymo supranti, kad žodis ,,darbo’’ ministerijos pavadinime yra ne šiaip tik pavadinimo dalis, o realiai vykdoma įdarbinimo politika. Anot ministro, Lenkijos planai per šiuos metus išduoti 2 milijonus darbo leidimų Ukrainos piliečiams. Siekiant pagreitinti darbo leidimų išdavimą ir norint suteikti didesnį lankstumą šiais metais įvestos sezoninės vizos. Lenkija į savo šalies piliečius, kurie dirba užsienyje žiūri ne kaip į emigrantus, o kaip į asmenis, kurie tik dirba kitose šalyse. Ir Lenkijos valdžiai tai ne problema, o, atvirkščiai, galimybė padėti savo piliečiams uždirbti daugiau. Oficiali valdžia tai netgi skatina! Ministras pateikė pavyzdį, kurį linksėdamas galva patvirtino šalia sėdintis Vokietijos ambasadorius. Lenkijos darbo ir socialinės apsaugos ministerija matydama, kad Vokietijoje ypač trūksta slaugytojų ir medicinos seserų, kurioms čia mokami ženkliai didesni, lyginant su Lenkija, atlyginimai, su Vokietijos Carito organizacija sudarė sutartį dėl Lenkijos moterų įdarbinimo slaugytojomis Vokietijoje. Taip vienu metu sprendžiamos darbo ir socialinės problemos- padedama Lenkijos gyventojams, kurie gyvena ne didmiesčiuose ir turi žemesnį išsilavinimą, įsidarbinti. O svarbiausia, kad didžioji dalis lenkų uždirbtų pinigų Vokietijoje ar kitur taip pasiekia Lenkijos ekonomiką. Suprantama, kad ir lenkams reikia slaugytojų ir medicinos seserų, todėl trūkstamus darbuotojus jie atsiveža iš Ukrainos. Anot ministro, laimi visi -  Lenkijos piliečiai daugiau uždirba Vokietijoje, Ukrainos - Lenkijoje. Vykdoma labai aiški ir tikslinga darbo jėgos pritraukimo politika- kiek išvyko lenkų dirbti kitur, tiek valdžia išdavė darbo leidimų. 

Šiuo metu nedarbo rodiklis Lenkijoje yra 7.1 procentų ir, anot ministro, tai kelia klausimą, ar reikia importuoti darbo jėgą, tačiau Lenkijos piliečiai ir toliau vyksta dirbti į kitas šalis, kurių ekonomikos leidžia mokėti didesnius atlyginimus. Todėl darbo leidimų Lenkijoje skaičius augs ir toliau. Tik, ką ministras ne kartą savo kalboje pabrėžė: “norime laikytis standartų, tai reiškia - oficialus apmokėjimas už darbą ir visi darbuotojai privalo būti “apdrausti”.  Oficialios darbo vizos ir gana lengva jų gavimo tvarka  mažina nelegalų darbą ir galimus išnaudojimo atvejus. 

Reikia paminėti, kad Lenkijos valdžia šią savo darbo jėgos imigracinę politiką panaudoja ir ginčuose su EK dėl reikalavimo priimti pabėgėlius iš Šiaurės Afrikos, nes priima milijonus ukrainiečių ir taip tarsi vykdo savo įsipareigojimus, nors Ukraina tokiai pozicijai prieštarauja ir nesutinka, kad jos piliečiai būtų lyginami su pabėgėliais iš Afrikos šalių.  

Lenkijos darbo rinkos apžvalgą pabaigsiu Krysztof Inglot, Lenkijos įdarbinimo agentūros, kuri jau 15 metų dirba rinkoje, nuomone:,, darbo jėgos importas Lenkijoje padeda suvaldyti per greitą atlyginimų augimą, o kartu ir gamybos automatizaciją ar robotizaciją, kuri panaikintų daugelį darbo vietų visiems laikams. Dauguma vietos Lenkijos įmonių neturi pakankamai lėšų investicijoms į modernizaciją. Mūsų tikslas, kad Lenkija taptų savotišku darbo jėgos hub’u regione”.  Šiuos Lenkijos ketinimus gali patvirtinti ir Lietuvos verslas, kuris dėl nelanksčios Lietuvos valdžios politikos darbuotojus iš Ukrainos atsiveža per Lenkiją.   

Kitokia situacija ir oficiali politika Čekijoje. Čekijoje dirba 380 000 darbuotojų iš užsienio, dauguma - iš kaimyninės Slovakijos, iš Ukrainos – apie 70 000. Nors bedarbystė šalyje viena mažiausių ES ir realiai darbo jėgos trūksta, Čekija turi griežtus limitus darbo jėgos importui. Tai skatina ukrainiečius dirbti nelegaliai arba Čekijos įmonės daro tą patį, ką ir Lietuvos įmonės- žmones įsiveža su Lenkijos darbo vizomis kaip komandiruotus darbuotojus. Tačiau Čekijos viceministras Tomaš Petriček neabejoja, kad artimiausiu metu reguliavimas keisis ir bus daugiau darbo leidimų asmenims iš Ukrainos.

Atskirai reikia pažymėti, kaip Vokietijos valdžia veikia globalioje pasaulio darbo rinkoje. Vokietija neskatina ir neturi politikos dėl ekonominių imigrantų iš konkrečių šalių. Vokietijos valstybinės agentūros seka darbo jėgos situaciją pasaulyje ir neskatina darbuotojų importo iš šalių, kurioms pačioms trūksta darbo jėgos. Vokietijos ambasadorius Lenkijoje Wolfgang Muller paminėjo, kad kai kuriuose ekonomikos sektoriuose Ukrainoje trūksta darbuotuojų, pvz. šiuo metu Ukrainoje trūksta 120 000 autobusų ir sunkvežimių vairuotojų. Aišku, pagrindinė priežastis yra maži atlyginimai. Todėl Vokietijos valdžia neskatina darbo jėgos importo iš Ukrainos. Tačiau yra šalių su kuriomis Vokietija sudaro sutartis dėl darbo jėgos importo ir išduoda leidimus dirbti Vokietijoje. Viena tokių šalių - Indonezija, kuri dėl didelio gimstamumo turi daug gyventojų ir per mažai darbo vietų. Ir tai vyksta šalių vyriausybėms pasirašius tam skirtus susitarimus. 

Buvo įdomi diskusija ir, manau, Lietuvos valdžia gali daug ko pasimokyti bent jau iš kaimynų Lenkijoje. Norėtųsi, kad Lietuvos darbo ir socialinės apsaugos ministerija pateisintų žodį ,,darbas” savo pavadinime. 

Ir pabaigai, pabandžiau padėti vienam ukrainiečiui, kuris turi įsteigęs savo įmonę Lietuvoje, gauti teisę dirbti Lietuvoje ir pačiam tapti savo įmonės vadovu. Užtruko daugiau nei metus, kol sutvarkėme visus reikalingus dokumentus - išvertėme visus diplomus, gavome aukštojo mokslo atestato patvirtintas kopijas, pateikėme visa eilę pažymų ir t.t. O žmogus tik norėjo vadovauti savo įsteigtai įmonei, kurioje jau dirba lietuviai…