Vilniaus šilumos ūkio nuoma - geriausias viešojo ir privataus kapitalo partnerystės pavyzdys (Interviu su A. Zuoku)

2017-04-28

Vilniaus šilumos ūkio nuoma - geriausias viešojo ir privataus kapitalo partnerystės pavyzdys (Interviu su A. Zuoku)

Yra prieštaraujančių? Tada parodykite geresnių ir viešai palyginkime. Kaip žinote Vilniaus miesto savivladybė prieš mėnesį perėmė šilumos ūkį iš Prancūzijos kompanijos ,,VEOLIA’’, kurios įmonė ,,Vilniaus energija’’ 15 metų valdė sostinės šilumos ūkį.  Nors ne vienas žurnalistas klausė mano nuomonės ir vertinimų apie šią sutartį, tačiau, mano nuostabai iš daugelio atsakymų spaudoje radau tik kelis sakinius. Todėl pateikiu pilnus mano atsakymus žurnalistams, kodėl 2002 metų Vilniaus miesto Tarybos sprendimas tarptautinio konkurso būdu išnuomuoti sostinės šilumos ūkį buvo vienintelis teisingas kelias. Ir ši, pirmoji Lietuvoje tokio lygio viešojo ir privataus kapitalo partnerystė buvo sėkminga. 

15 metų šilumos ūkio nuoma 

Baigiasi 15 metų trukusi Vilniaus šilumos ūkio koncesijos sutartis su Prancūzijos kompanija „Dalkia“, dabar „Veolia“. Kaip tuometinis meras, buvote vienas iš šios sutarties architektų ir rėmėjų. Ši sutartis per visą jos laikotarpį sulaukė nemažai kritikos iš aukščiausių Lietuvos politikų ir visuomenės. Besibaigiant sutarčiai, matyt, pats laikas ją įvertinti ir apžvelgti. Ar buvo ji naudinga Vilniui ir ar nesigailite, kad prieš 15 metų tokią sutartį pasirašėte?

Atvirkščiai, vertinu, kad tai geriausia viešosios ir privačios partnerystės sutartis ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio ir Rytų Europoje. Tai sakydamas, vadovaujuosi ne tik savo žiniomis, bet pasiremiu Valstybės kontrolės 2010 metų ataskaita ir Pasaulio banko ekspertų viešai išsakytu vertinimu. Pasaulio bankas šią sutartį rodė kaip pavyzdį daugeliui Rytų ir Vidurio Europos šalių miestų vadovams, o Vilniaus miesto specialistai ne kartą šio banko kvietimu vykdavo pristatyti, kaip Vilnius nugyventą, praskolintą, sovietmečiu statytą šilumos ūkį pavertė viena moderniausių šilumos ir elektros gamybos įmonių Baltijos valstybėse ir Šiaurės Europoje. Visada lygiuojamės į skandinavus, tai pagal daugelį rodiklių ,,Vilniaus šilumos tinklai’’ yra net geresni. Vilniaus miesto biudžetui tai nekainavo nei cento, o atvirkščiai, Vilniaus miesto biudžetas per 15 metų gavo virš 10 mln. eurų nuomos ir 42 mln. eurų nekilnojamojo turto bei žemės mokesčių, nuo kurių anksčiau Vilniaus savivaldybė  ,,Vilniaus šilumos tinklus’’ kaip savo įmonę atleisdavo. Pagal sutartį „Vilniaus energija“  į Vilniaus miesto šilumos ūkio modernizavimą investavo 177 mln. eurų. Šios investicijos padėjo ne tik užtikrinti efektyvų šilumos tiekimą gyventojams, bet ir pritraukti kitas investicijas į nekilnojamojo turto plėtrą.
Kitas reikšmingas įvertinimas, tai Jungtinių Tautų aplinkosaugos studijoje „Centralizuotas energijos tiekimas miestuose“ centralizuotai šildomas Vilnius paskelbtas vienu efektyviausių pasaulio miestų. 
Priminsiu, kad tai buvo tarptautinis konkursas, kuriame dalyvavo 5 užsienio energetikos įmonės, o pačią sutartį tvirtino Vilniaus miesto taryba, kurios projektas pirmą kartą Lietuvoje buvo paskelbtas viešai ir komentarus bei pasiūlymus buvo galima teikti visiems. Ir tai buvo mano bei tuometinės tarybos sąlyga –maksimalus konkurso viešumas.  

Tačiau žiūrint į viešąją nuomonę taip neatrodo. Šią sutartį kritikavo daugelis Seimo ir miesto politikų, vyriausybės narių, o Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2010 metais net viešai paskelbė karą savo metiniame pranešime du kartus pabrėždama, kad dėl per didelių šilumos kainų vilniečiams kalta būtent ,,Vilniaus energija’’ ir koncesijos sutarties sąlygos? 

Tik pasikartosiu, kad ši sutartis yra geriausias viešos ir privačios partnerystės
pavyzdys, ką patvirtina faktai ir skaičiai, kokia VŠT įmonė  bei šilumos ūkis  buvo 2002 metais ir koks yra dabar 2017 m. Ir tai ne politikų kalbos ar nuomonės, o skaičiai ir faktai, su kuriais nepasiginčysi. Gaila, kad skaičių kalba nėra populiari. Tegu šios sutarties kritikai parodo ne kalbomis, o realiais pavyzdžiais, kokia panašaus pobūdžio sutartis yra geresnė Lietuvoje ar regione. Priminsiu, kad sutartis tai derybų rezultatas ir abi šalys turi būti patenkintos. Prieš 15 metų tai buvo pirmoji tokio tipo sutartis visame regione, reikėjo ne tik žinių bei gerų konsultantų, bet ir politinės valios nugalėti senos nomenklatūros pasipriešinimą, įmonės vadovų ir su jais susijusių politikų bei įvairiausių tarpininkų, kurie lobo iš neefektyviai valdomos įmonės. 2002 m. pasirašyta sutartis buvo svarbus geopolitinis faktas, nes „Veolia“ 
buvo pirmasis tokio masto privatus investuotojas iš Vakarų į energetikos sektorių Lietuvoje, kurioje tuo metu dominavo išskirtinai Rusijos valstybės įmonės ir tarpininkai, susiję su dujų, mazuto ar elektros perpardavimu. Suprantama, kad tuometinės ,,tarpininkų’’ schemos neturėjo nieko bendro su skaidrumu ir vakarietiška vadyba. Pinigai uždirbti iš tokių tarpininkavimo sandorių buvo naudojami įtakoti politinius procesus bei strateginių įmonių privatizavimui Lietuvoje. Tą ne kartą patvirtino Lietuvos valstybės saugumo departamentas savo ataskaitose Seimo nariams.  Priminsiu, Vilniaus šilumos tinklų įmonė yra viena svarbiausių energetikos įmonių Lietuvoje ir visada turėjo strateginę reikšmę. Tuo metu ši sutartis buvo svarbi keliais aspektais: 
Pirma –tai pirmoji viešo ir privataus kapitalo partnerystės sutartis Lietuvoje, kurios tikslas buvo modernizuoti Vilniaus šilumos tinklus ir įdiegti vakarietišką vadybą įmonėje, kartu išsaugant 100 proc. nuosavybę. 
Antra – skaidrumas, kuris apribojo politikų ir interesų grupių kišimąsi į įmonės valdymą bei šilumos ūkį  kitaip nei numatė sutartis. Lietuvoje buvo ir, kaip matome, iki šiol yra išlikusi praktika, kai politikai siekia tiesiogiai įtakoti sprendimus įmonėse, ypač šilumos ūkyje, pvz., prieš rinkimus sumažinti šilumos kainą, nors įmonės veikla ir taptų nuostolinga. Iki 2002 m. sutarties egzistavo praktika tarp politikų įtakoti viešuosius pirkimus perkant dujas, mazutą ar rekonstrukcijos darbus. Po pirmų metų nuomos, kai palyginome sumas kokiomis kainomis tuos pačius darbus atlikdavo ,,valdiška’’ įmonė ir privati, skirtumas siekdavo daugiau nei 30 procentų.  Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus šilumos tinklų ir “Veolia” sutartis tai eliminavo. 
Trečia priežastis, kodėl ši sutartis buvo taip aršiai puolama, tai 2006 metai. VMS, VŠT ir ,,Vilniaus energija’’ atidarė pirmąjį Baltijos šalyse biokuro  60 mgW katilą. Tai buvo svarbus žingsnis link realios Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo vienintelio energetikos šaltinio – dujų importo iš Rusijos, kas iš karto sukėlė naują puolimų bangą prieš Vilniaus savivaldybę ir “Vilniaus energiją”, nes interesų grupės ir su jais susiję politikai suprato, kad biokuro plėtra jiems yra nenaudinga. 
Tai tik kelios  priežastys, kodėl Lietuvos politikai per visą sutarties laikotarpį visais įmanomais būdais puolė Vilniaus miesto savivaldybę ir “Veolia”, nors niekada realiai nesiūlė panaikinti arba pakeisti sutartį. Buvo imtasi kitų veiksmų: reguliavimo ir šilumos ūkio įstatymo pataisų, kurios iš esmės buvo nukreiptos prieš “Vilniaus energiją” ir Vilniaus miesto savivaldybę. Šilumos ūkio įstatymas nuo 2003 metų buvo pakeistas daugiau nei 20 kartų! Kaip galima dirbti? Ir tikrai  buvo neteisinga įstatymu nušalinti savivaldybes nuo realios įtakos šilumos ūkyje. Visų šių pakeitimų bei puolimų priekyje buvo politikai, kurių finansiniai rėmėjai buvo susiję su dujų importų ir perpardavimu, kitaip tariant su Rusijos energetikos įmonių atstovų neskaidriomis schemomis. Apie tai išsamiai rašiau 2005 kovo 17 strapsnyje ,,Dujų (pinigų) kvapas supriešino šalies politikus’’, kuris buvo išspaudintas ,,Lietuvos ryte’’. 
Na, ir paskutinis nesutarimų etapas prasidėjo 2010 metais, kai Lietuvos Prezidentė ir Vyriausybė nusprendė vystyti valstybinį energetikos monopolį ir statyti per didelį suskystintų dujų terminalą, kurį Lietuvos valstybė nuomuojasi iš ofšorinės kompanijos! 
Vilniaus miesto savarankiška energetikos politika tapo šių planų kliūtimi. Tuo metu Vilniaus savivaldybė, ,,Vilniaus šilumos tinklai’’ ir ,,Vilniaus energija’’ planavo praktiškai visiškai pereiti prie biokuro ir naudoti šilumai gaminti perdirbtas buitines atliekas. Šie Vilniaus planai buvo visiškai priešingi Prezidentės ir tuometinės Vyriausybės statomam suskystintų dujų terminalui. Iki 2006 metų, Vilniaus šilumos ūkyje šilumai gaminti buvo naudojamas tik  gamtinės dujos iš Rusijos bei Mažeikių įmonės mazutas.
Po 2016 metų  biokuras jau sudarė 21 % , gamtinės dujos apie 78%, mazutas ir kita- iki procento. Vilniaus strateginis planas buvo sumažinti dujų vartojimą iki 2018 iki 30 proc.
Tačiau suprantama, jei Vilnius būtų perėjęs prie biokuro, tai kam iš viso tas suskystintų dujų terminalas būtų reikalingas. Vilniaus šilumos ūkis buvo, ir deja, išliko, didžiausias dujų vartotojas Lietuvoje po Achemos. Ir čia, pirmiausia, Prezidentės ir A. Kubiliaus bei A. Butkevičiaus vyriausybių nuopelnas. Tikroji energetinė NEPRIKLAUSOMYBĖ vartoti savo kurą, o ne importuoti.
Gaila, kad šios sutarties pabaiga vainikuojama teisminiais ginčais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kas tik blogina investicinę aplinką mūsų šalyje.

Tačiau pati bendrovė yra gavusi ne vieną baudą už savo verslo praktiką. Taip pat šiuo metu Kainų komisija yra nusprendusi, kad bendrovė turėjo 24 mln. eurų nepagrįstų sąnaudų, už kurias mokėjo vartotojai? 

Klausimą dėl Kainų komisijos 24 mln. eurų skirtos baudos už galimai nepagrįstas sąnaudas reikėtų užduoti pačiai komisijai, nes būtent tai yra išskirtinė šios institucijos atsakomybė. Pagal savo kompetenciją Kainų komisija vertina šilumos įmonių teikiamas sąnaudas ir priima sprendimą, kurias įtraukti į šilumos tarifą, o kurių ne. Kainų komisijoje dirba apie šimtą kvalifikuotų specialistų, kurie turi kompetenciją, įgaliojimus ir pareigą spręsti. Palyginimui, Vilniaus miesto savivaldybėje  dirba tik 4 energetikos srities specialistai.  Tikrai keista, kai viena komisijos sudėtis 2010 metais patvirtina vienas išlaidas, o kitos sudėties komisija po kelių metų sprendimą naikina ir keičia. Už tokius veiksmus Kainų komisijos atstovai turi atsakyti. Deja, nuo 2003 m., kai Seime buvo primtas Šilumos ūkio įstatymas, savivaldybės nuo šilumos ūkio kontrolės ir reguliavimo proceso yra nušalintos. 
Neturint galimybės įsigilinti į konkrečius skaičius, galiu tik pateikti logišką palyginimą – pirmaisiais sutarties galiojimo metais, iki priimant Šilumos įstatymą, šilumos kaina Vilniuje  buvo mažiausia Lietuvoje, o visą sutarties laikotarpį tarp 60 savivaldybių Vilniuje šilumos kaina visada buvo mažesnė nei šalies vidurkis, išskyrus 2012-2013 metais. Tuomet šilumos kaina buvo šiek tiek didesnė nei vidutinė kaina Lietuvoje, bet mažesnė nei pavyzdžiui Kaune. Įvertinkime tai, kad Vilniuje didžiausi atlyginimai ir Vilnius negaudavo ES paramos perėjimui prie biokuro, kuri buvo skiriama kitų savivaldybių šilumos ūkiams. ,,Pastovioji dedamoji dalis’’ šilumos kainoje ,,Vilniaus energijoje’’ nuo 2004 iki 2011 metų nesikeitė, buvo 1,39 euro cento (su 3 TEC išlaikymo sąnaudomis), nors per tą laiką infliacija išaugo daugiau nei 30 proc. ,,Vilniaus energijos’’ ,,pastovioji dedamoji dalis’’ visą sutarties laikotarpį buvo viena mažiausių Lietuvoje, įvertinant dar ir mokamus mokesčius bei nuomą Vilniaus savivaldybei. Tai kas tada dedasi su kitais šilumos ūkiais, kurių šilumos kaina ženklai didesnė? Tokia skaičių kalba, o politikai kalba interpretacijų kalba. Žinant, kad aukščiausio lygio valstybės vadovai bei suinteresuoti politikai beveik visą sutarties laikotarpį darė ypatingą spaudimą šiai įmonei, reikėtų rezervuotai vertinti Lietuvos institucijų sprendimus. Niekam nepaslaptis, kaip politikai įtakoja savo paskirtų atstovų sprendimus valstybės institucijose ar net teismuose.  Todėl, matyt, be teismų, tame tarpe ir tarptautinių, sprendimų, deja, teisybės nesužinosime. O jei buvo objektyvūs pažeidimai, tai ,,Vilniaus energija’’ privalo atsakyti ir žalą kompensuoti. 

Kai 2017 m. šilumos ūkį perėmė Vilniaus šilumos savivaldybės įmonė ,,Vilniaus šilumos tinklai’’ šilumos kaina nesumažėjo, kaip buvo žadama, o atvirkščiai padidėjo daugiau nei 8 procentais. Kodėl?

Šis faktas tik patvirtina, kad politikų kalbos nieko vertos ir  dabar bus realiai galima palyginti, kokia ta sutartis su ,,Veolia’’ buvo –gera ar bloga. ,,Vilniaus šilumos tinklai’’ parėmę šilumos ūkį prašė Energetikos kainų komisijos patvirtinti 5.23 ct/kWh, t.y. net 22 proc. didesnę nei tuo metu galiojo patvirtina kaina ,,Vilniaus Energijai’’. Kaip matome, Kainų komisija nesutiko su ,,Vilniaus šilumos tinklų’’ prašymu ir patvirtino tik 8 proc. didesnę kainą – 4,63 ct/kWh trijų metų reguliavimo laikotarpiui. Kainų komisija neatsižvelgė į “Vilniaus šilumos tinklai” skaičiavimus, kad kaina turėtų būti dar didesnė. Argi nėra keista -  ką tik kaltinome ,,Vilniaus energiją’’ įtraukus į šilumos tarifą nepagrįstas išlaidas 24 mln. eurų sumai, ir štai tą patį iš karto daro ,,Vilniaus šilumos tinklai’’ nors, pavyzdžiui, jiems nereikės mokėti nuomos mokesčio Vilniaus miesto savivaldybei, kas sutaupys jiems 800 000 eurų per metus. Po tokių ,,Vilniaus šilumos ūkio’’ veiksmų, manau ,,Veolijos’’ advokatai Vašingtone, kur vyksta teisminis procesas prieš Lietuvą dėl daugiau nei 100 mln. eurų žalos, tikrai kelia šampano taures. Tokie Vilniaus miesto savivaldybės ir ,,Vilniaus šilumos ūkio’’ veiksmai tik parodo dvigubus standartus ir suteikia svarius argumentus teisiniame ginče prieš Lietuvą. Nesuprantu, čia dėl kvailumo ar tyčia taip padaryta. Priminsiu, ,,Vilniaus energijos’’ tarife yra 6 mln. eurų metinis pelnas, kurį patvirtino Kainų komisija. Tokia pati pelno norma išliko ir šilumos ūkį perėmusios ,,VŠT’’ tarife. Politikų pažadai, kad kai bus perimtas ūkis iš prancūzų, savivaldybė, kaip akcininkas nesieks tokio pelno ir jį skirs šilumos kainai sumažinti, liko tik pažadas. Jei Vilniaus miesto savivaldybė sumažintų pelną iki 3 mln. eurų, t.y. per pusę, šilumos tarife ,,pastovioji dedamoji’’ vilniečiams sumažėtų nuo 1,07 cnt. iki 0,95 cnt. Čia vėl Lietuvos politikai pasirodo kaip taikantys dvigubus standartus –piktinosi ,,Veolios’’ pelnais, tačiau tą patį daro, kaip patys valdo įmonę. Sakyčiau, vėl papildomas argumentas ,,Veolios’’ teisininkams tarptautiniuose teismuose. O tai nėra gerai.

Kokios buvo padarytos savivaldybės bei pačios „Vilniaus energijos“ klaidos per pastaruosius 15 metų, kurios padarė tiesioginę įtaką savivaldybės ir bendrovės santykiams, kurie šiuo metu yra ne pačioje geriausioje stadijoje? Ką jūs, būdamas meru, bandėte daryti, kad „Vilniaus energija“ elgtųsi sąžiningai vartotojų atžvilgiu?

Mano vadovavimo miestui laikotarpiu kažkokių ypatingų nesutarimų nebuvo. Buvo darbo pobūdžio nuomonių skirtumų, bet jie buvo sprendžiami derybų būdu ir partnerystės pagrindais. Kita vertus, kai Seimas priėmė Šilumos ūkio įstatymą, ,,Vilniaus energijai’’  svarbesnė institucija tapo Kainų komisija, o vėliau ir naujai įkurta Energetikos ministerija. Vilniaus savivaldybės įtaka sumenko ir realiai apsiribojo tik investicinių planų tvirtinimu ir prioritetų nustatymu.
Dabartinių konfliktų kilmė man yra aiški, tai politikavimas, kompetencijos stoka ir asmenybių, kurios vadovauja procesui, konfliktiškumas. Vertinkime tu asmenų ankstesnę veiklą, kuri viešai žinoma. Prie derybų stalo sėdi dešimtys teisininkų, bet nei vieno energetiko ar inžinieriaus. Taip atrodo realybė. Priminsiu, kad prieš metus nepriklausoma “Vilniaus šilumos tinklų” valdyba pati atsistatydino, nes nesutiko su politikų spaudimu. Šiandieninį įmonės iš ,,Vilniaus energijos’’ perėmimą ir politiką vykdo buvusio energetikos ministro Arvydo Sekmoko vadovaujama komanda, kuri jau abejotinai pasireiškė Iganlinos ir Visagino atominės elektrinės projektuose.  Tikiuosi neužmiršote, kiek tuometinės Energetikos ministerijos sferoje buvo išleista pinigų konsultantams, teisininkams ar teisiniams ginčams? Priminsiu – pagal Valstybės kontrolės pateiktus skaičius -daugiau nei 200 milijonų litų. Kaip parodė Seimo tyrimo komisijos tyrimas, dauguma tų konsultacijų buvo tik pinigų švaistymas. To meto priimti sprendimai, dabar tą pripažįstame,  klaidingi – suskystintų dujų terminalas Lietuvai per didelis, AB Lietuvos elektrinės 9 dujinis blokas Elektrėnuose, kurio projektinė sąmata viršyta 50 mln. eurų, praktiškai nenaudojamas, betvarkė Ignalinos atominės elektrinės uždarymo metu, nesutarimai su ,,Lietuvos energija” ir t.t. Šie žmonės kitaip nemoka. Pirmiausia, užsipulti viešai, išdergti, o po to garsiai šaukti, kad su jais niekas nesikalba. Tačiau Vakarų įmonės dirba ne taip. Pagrindinė Lietvuos šilumos ūkio kontrolė - ne savivaldybės rankose, o Vyriausybės, Prezidentės ir Kainų komisijos. Jei jos nesugebėjo užtikrinti sąžiningų ir teisingų sprendimų, tai labai keista.  

Kaip jūs vertinate dabartinės savivaldybės valdžios darbą šlumos ūkio sektoriuje? Kokiu keliu turėtų būti judama su šilumos ūkiu, kai jis atsidurs savivaldybės rankose?

Pirma – sąmoningai kuriami politiškai motyvuoti konfliktai, kurie apsunkino normalų perėmimo procesą. Negalima į savo partnerį, su kuriuo dirbai 15 metų, žiūrėti kaip į kokį sukčių. Neužmirškime, kad įmonė ,,Veolia’’ yra didelė tarptautinė korporacija, kurios akcijos kotiruojamos vertybinių popierių biržoje ir ji pati suinteresuota laikytis įstatymų bei sklandžiai perduoti nuomojamą turtą. Antra – darbų vėlavimas, pvz., tik dabar ,,Vilniaus šilumos tinklų’’ vadovai atbėgo skubos tvarka prašyti Tarybos leidimo skolintis įmonės apyvartinėms lėšoms 80 mln. eurų, kas yra du trečdaliai įmonės metinės apyvartos. Tai turėjo būti padaryta dar prieš metus. Nesugebėjimai dengiami politiniais pareiškimais, nes sąmoningai norima parodyti, kad situacija yra bloga, taip siekiant apsidrausti nuo galimų klaidų ar kompetencijos trūkumo. Nei vienam dabar iš vadovaujančių politikų Vilniaus mieste nereikalinga gerai veikianti įmonė, nes taip tektų pripažinti, kad jų kaltinimai per pastaruosius 15 metų buvo neteisingi. Blogiausia, kad tokios politikos įkaitais taps gyventojai. 

Kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė tapo tokia aršia šios sutarties kritike? Anksčiau nėra buvę, kad Prezidentas savo metiniame pranešime minėtų konkrečias įmones ir ypač blogame kontekste. Per rinkimus buvote užsipultas ir Jūs, kad kaip meras nepakankamai darote, kad šilumos kainos būtų Vilniuje mažesnės.

O kas belieka daryti valstybės vadovui, kai jos vadovaujamoje šalyje dirbančių žmonių atlyginimai yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje, o pensininkas žiemos metu už buto šildymą sename daugiabutyje sumoka daugiau nei pusę savo pensijos. Kažkur reikia nukreipti žmonių pyktį ir surasti tariamus priešus. Kaip kitaip paslėpsi savo vadovavimo trūkumus ir Vyriausybės nekompetenciją. Kai pajamos mažos, visos sąskaitos yra per didelės. Kartu tai buvo gera dūmų uždanga brangiems ir neefektyviems energetikos projektams įgyvendinti. Drąsiai teikčiau, korupciniams sprendimas pridengti.  O apie kitas priežastis jau atsakiau anksčiau. Tačiau tikiu, anksčiau ar vėliau ateis laikas atsakyti už tokius veiksmus ir tiesa išaiškės.    


Vilniaus savivaldybė ir Vilniaus šilumos ūkio vadovai paskelbė, kad ketina bylinėtis Stokholmo arbitraže su „Veolia“ dėl žalos atlyginimo. Šiuo metu svarstoma, kad pretenzijos dydis gali siekti net 100 mln. eurų. Kaip jūs vertinate tokį savivaldybės sprendimą ir kaip šis arbitražas gali paveikti Lietuvos investicinę aplinką?

Ši suma per naktį padidėjo iki 200 mln. eurų. Pajuokausiu, suskaičiavus, kiek Lietuvos valdžios institucijos ir Vilniaus šilumos tinklai, kurie  kontroliuoja šilumos ir energetikos ūkį, skyrė baudų ar pareiškė ieškinių, tai ši įmonė per 15 metų, atmetus investicijas, mokesčius ir apmokėjimą už kurą, iš šilumos verslo vargu ar tiek pajamų gavo. 
Laikas ir teismai atsakys į šiuos klausimus. Lietuva su jos politikais priešakyje vis dar atrodo kaip postsovietinio mentaliteto šalis, linkusi žaisti ne pagal taisykles, o su taisyklėmis. Tai nėra gerai. 
Tačiau tokie procesai naudingi politikams ir samdomų advokatų bei konsultantų armijai, kuriems už tai brangiai mokama. Politikai pasirodo kaip kovotojai už teisybę, o kažkas uždirba didelius pinigus, kurie paskui grįžta tų pačių politikų rinkimų finansavimui. Tai vadinama ,,baltųjų apykaklių korupcija’’, kurią labai sunku sugaudyti. Jei kažkas statant viešą objektą ,,pavogė’’ betono ar plytų, STT lengvai suskaičiuos, bet kaip įvertinti, kodėl už konsultacijų valandą mokate 700 eurų yra labai sunku. 
Kita bėda - valstybinių įmonių išlaidos viešiesiams ryšiams, kitaip tariant nuomonės formavimui. Štai 2014 m. Seimo patvirtintoje Laikinosios tyrimų komisijos išvadoje buvo pateikti skaičiai, kiek Energetikos ministerijos ir jos kuruojamos įmonės per 2009 -2012 metus išleido viešųjų ryšių paslaugoms. Suma -10 mln. litų! Su tokia suma ir velnias būtų išbalintas.


Atsižvelgiant į 15 metų patirtį Vilniaus šilumos ūkį nuomojant užsienio investuotojui, kokia pagrindinė pamoka būtų kitoms savivaldybėms sprendžiant dėl savo šilumos ūkių ateities?

Negalima lyginti situacijos prieš 15 metų ir dabar. Daug kas pasikeitė. 2001 metais Vilniaus miestui reikėjo suteikti UAB “Vilniaus šilumos tinklai’’ garantijas 70 mln. dolerių paskolai gauti ir skirti pinigų dujų pirkimui, kurių pati neturėjo. Prisimenu, 2000 metais tik man tapus meru, ant stalo gulėjo kalnas gyventojų ir įmonių prašymų –“leiskite atsijungti nuo centrinio šildymo”. Tuo met buvo būtina modernizuoti įmonę ir tam reikėjo didelių investicijų. Pasaulio bankas tam siūlė 70 mln. dolerių paskolą, bet tai reiškė, kad būtų išnaudotas visas skolinimosi limitas ir miestas negalėtų tvarkyti kelių, mokyklų ir t.t. Be to, kam patikėti 70 mln. dolerių investicinę paskolą? Tiems patiems postsovietiniams vadovams su politikais ant sprando? Tuo metu susipažinau su Pasaulio banko paskolos panaudojimo efektyvumu Latvijoje, kai seni tų įmonių vadovai montuodavo nerūdyjančio plieno vamzdžius, pirko brangiausius džipus ir itališkas plyteles.  
Dabar po 15 metų Vilnius susigrąžina šiuolaikišką ir modernią vakarietišką įmonę. Įmonė turi daugiau vartotojų nei buvo, išaugo pajamos, buvo sumažinti šilumos nuostoliai tinkluose, termofikato papildymas ir t.t. Taigi, tai geras pavyzdys, kaip kriziniu laikotarpiu išsaugoti ir modernizuoti strategiškai svarbią energetikos įmonę. Ir, kas labai svarbu, išsaugojome įmonės nuosavybę Vilniaus miesto rankose. Pavyzdžiui, Kauno miesto šilumos tinklų įmonė 2003 m. buvo suskaldyta į dvi dalis –elektros gamyba buvo atskirta nuo šilumos tiekimo. TEC Kaune buvo privatizuota, t.y. už susidariusias skolas už dujų tiekimą,  įsigijo Gazprom ir su jais susiję tarpininkai. To pačio buvo siekiama ir Vilniuje, tačiau pasirašyta sutartis tarp Vilniaus savivaldybės, Vilniaus šilumos tinklų ir „Veolia“ tokią galimybę panaikino, nes politikai negalėjo peržengti pasirašytos sutarties nuostatų, o „Veolia“ įmonė buvo pakankamai didelė ir savarankiška, kad kažkas padarytų tokį poveikį, kaip įvyko Kaune. Reikia pažymėti, kad Vilniaus šilumos ūkis praktiškai negavo europinės paramos, nes ji buvo skiriama kitų savivaldybių šilumos įmonėms ir svarbiausia, joms buvo leista pereiti prie biokuro. 
Suprantama, galima padaryti gal ir geriau, tobulumui nėra ribų, tačiau parodykite geresnius pavyzdžius. Ne kažkieno kalbas, bet realiai veikiančius palyginamus pavyzdžius. Nulenksiu galvą ir eisiu pasimokyti.