Kai tik pradedama kalbėti apie LRT finansus ir sprendimų priėmimą, viešojoje erdvėje iškart ištraukiama žodžio laisvės korta. Tačiau ar tikrai visuomeninį transliuotoją silpnina klausimai apie tai, kaip naudojami beveik 80 milijonų eurų mokesčių mokėtojų pinigų per metus? O gal silpnina priešingai – tai, kad šių klausimų ilgą laiką buvo vengiama? Ar pagaliau realiai pradėjusi veikti parlamentinė kontrolė pradeda erzinti tuos, kurie ilgai gyvena iš ,,valstybės neefektyvumo”.
Per penkerius metus LRT finansavimas iš valstybės biudžeto išaugo beveik 48 procentais: nuo 53,8 mln. eurų 2021 m. iki 79,6 mln. eurų 2025 m. Tik Krašto apsaugos lėšos augo sparčiau dėl suprantamų priežasčių. Niekas visame viešajame sektoriuje negali pasigirti tokiu augimu. Toks augimas savaime nėra problema, atvirkščiai, tai nacionalinio transliuotojo nepriklausomybės užtikrinimo garantas. Tačiau tai kelia atsakomybės, efektyvumo ir skaidrumo reikalavimus. Ir dėl to nėra ko pykti.
Valstybės kontrolės auditas aiškiai parodo, kad kalbame ne apie pavienius nukrypimus, o apie sisteminius, kurie trunka metų metais. Cituoju Valstybės kontrolės išvadas: 2024 m. net 89 procentai programų pirkimų buvo vykdomi neskelbiamos apklausos būdu, faktiškai kreipiantis į konkretų tiekėją. Tai reiškia, kad konkurencija LRT pirkimuose tampa ne taisykle, o išimtimi. Ar tikrai taip turi veikti institucija, finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais? Tai paaiškina ir pasiekiamos auditorijos stagnacija, nes uždari programų pirkimai per laiką LRT uždarė į ,,kūrybinį vakumą“.
Dar ryškesnis signalas – 67 procentuose auditorių vertintų pirkimų (o tai nedidelė dalis) nustatyti pažeidimai arba neatitikimai. Daugiau nei kas antras patikrintas atvejis kelia klausimų dėl procedūrų, interesų konfliktų ar sprendimų pagrįstumo. Tai jau ne interpretacijos, o skaičiai, kurie turėtų kelti rimtą susirūpinimą kiekvienam, kam svarbus viešųjų finansų skaidrumas. Tai ne emocingos ir audringos kalbos mitinguose, tai skaičiai ir dokumentai, į kuriuos reikia ramiai atsakyti.
Deja, nepaisant gerokai išaugusio biudžeto, LRT auditorijos dalis nacionalinių televizijų rinkoje per kelerius metus padidėjo tik nuo 15,2 iki 16,6 procento. Tuo pat metu komercinės televizijos užima gerokai didesnes rinkos dalis. Ar toks santykis rodo, kad augantys resursai naudojami efektyviai? Žinoma, galime kalbėti apie misiją, kuri ne visada yra „reitinginė“, bet neatmeskime ir to, kaip buvo vykdomi laidų pirkimo konkursai ir tų pažeidimų, kuriuos fiksavo Valstybės kontrolė, STT ar Viešųjų pirkimų tarnyba. Ne seimo nariai! Jei ne brangiai perpirktos Eurolygos transliacijos iš komercinių televizijų, LRT auditorija būtų dar mažesnė. Monika Garbačiauskaitė-Budrienė kažkurį laiką dirbo Delfi ir tikrai žino, kaip pasielgtų jos akcininkai, jei išlaidos didėtų 50 proc., o rezultatas 1,2 proc. Ir nebūtų galima apkaltinti laisvo žodžio varžymu, nes laisvas žodis tai ne ,,direktorius‘‘.
Būtent STT, o ne šiuo metu taip LRT fanų pliekiama Valstybės kontrolė, konstatavo, kad 38 procentai be atrankos priimtų darbuotojų ne tik didina favoritizmo ir protekcionizmo rizikas, bet ir griauna pasitikėjimą institucijos vidumi. Jei visuomeninis transliuotojas pats nesilaiko skaidrių atrankos principų, kodėl visuomenė turėtų tikėti jo deklaruojamomis vertybėmis?
Prie šio paveikslo prisideda ir plačiai taikomos autorinės bei paslaugų sutartys, turinčios darbo santykių požymių, mokesčių teisės pažeidimų požymiai bei valstybės nekilnojamojo turto naudojimas neturint aiškaus teisinio pagrindo. Kas privačiame versle yra nesuvokiama, nes Mokesčių ir Darbo inspekcija užgriūtų pilna jėga dėl nesumokėtų mokesčių ir pažeistų įstatymų.
Dažnai bandoma teigti, kad tokia kritika kelia grėsmę žodžio laisvei. Tačiau Vakarų Europos visuomeninių transliuotojų praktika rodo priešingai: kuo didesnis finansavimas, tuo griežtesnė kontrolė, aiškesnės pirkimų taisyklės ir realesnė nuomonių įvairovė. Skaidrumas ir atskaitomybė nėra priešai žodžio laisvei – jie yra jos sąlyga. Lietuva vienintelė šalis EBU (Europos nacionalinių transliuotojų asociacija), kur direktorius priimamas paprasta balsų dauguma, o atleidžiamas 2/3. Ir beveik visur yra balsuojama slaptai arba gali būti balsuojama slaptai. Tik trys šalys turi griežtesnes rinkimų procedūras. Ar apie tai girdėjote LRT eteryje? Ar mitinguose? Ne, todėl tai ir yra manipuliacija. LRT vadovai galėjo išlikti virš Ž – politikos (čia ne pavardė, o trumpinys – ŽEMAS), bet pasinaudojo tuo ir nusileido dar žemiau pažeisdami žurnalistikos principus ir piktnaudžiaudami savo pareigų suteiktomis galiomis.
Visuomeninis transliuotojas turi ypatingą vaidmenį demokratijoje. Tačiau ypatingas vaidmuo nereiškia išimčių finansinei kontrolei – milijonai eurų įpareigoja, o ne atleidžia nuo atsakomybės. Sutikit, kad kol šis principas nebus taikomas praktikoje, kalbos apie pasitikėjimą LRT liks gražiomis deklaracijomis.
Ir pabaigai: laisvoje Lietuvoje laisvas žodis niekada nebuvo ir nėra suvaržytas. Net sovietmečiu jo nepavyko nutildyti. Tai liudija knygnešių istorijos ir žmonės, kurie klausėsi „Amerikos balso“.
Laisvas žodis ir teisė kalbėti atvirai yra lietuviškos tapatybės dalis. Todėl bandymas LRT vadovo paskyrimo klausimą vaizduoti kaip žodžio laisvės ribojimą yra manipuliacija: laisvas žodis nėra pareigybė, o atskaitomybė už mokesčių mokėtojų pinigus nėra cenzūra.
