Vakar žiūrėjau LRT laidą Dėmesio centre, kur Tiriamosios žurnalistikos centro „Siena“ įkūrėjas Šarūnas Černiauskas kalbėjosi su premjero įmonės UAB „Garnis“ vadovu Artūru Lapinsku.
Ši diskusija – puikus pavyzdys, kurį reikėtų analizuoti per kritinio mąstymo pamokas mokyklose ir universitetuose. Klasikinė iliustracija lietuvių liaudies išminčiai: „kalbasi aklas su kurčiu“. Kitaip tariant – susitiko du skirtingų pasaulių atstovai: žurnalistas, stokojantis supratimo apie šiuolaikinį verslą ir jo niuansus, ir verslininkas – įmonės vadovas bei mokslo atstovas.
Skaidrumo vardan būtina priminti, kad Š. Černiauskas buvo atleistas iš portalo 15min dėl to, kad vykdė tyrimus pagal užsakymus ir už tai gaudavo nelegalų atlygį (liaudiškai tariant – kyšį). Ši istorija detaliai aprašyta B. Davidonytės ir D. Pancerovo knygoje Kabinetas 339, kur narpliojami buvusio premjero S. Skvernelio veiklos užkulisiai. Vis dėlto – visi turi teisę pasitaisyti. 
O dabar – prie esmės.
Žurnalistui akivaizdžiai trūksta supratimo apie elementarius verslo principus, tokius kaip verslo rizikų atskyrimas ar įmonės veiklos organizavimas taip, kad atitiktų kreditoriaus (šiuo atveju – ILTĖ) keliamus reikalavimus. Verslas, ypač gamybos ar inovacijų srityse, turi prisitaikyti prie daugybės reikalavimų: biurokratinių, finansinių, rinkos, technologinių. Tai kasdienybė, kuri nesuvokiama tiems, kurie patys nieko nesukūrė, nepardavė ir neuždirbo.
Tiems, kurie nieko nekūrė, kiekvienas, kuris kuria, atrodo įtartinas. Tačiau verslininkui kasdien reikia mokėti mokesčius, atlyginimus, nuomą, atsiskaityti su tiekėjais ir kovoti dėl išlikimo.
Dėl faktinių aplinkybių:
Tiriamoji žurnalistika yra būtina demokratijai ir viešojo intereso gynybai. Tačiau ji turi būti profesionali, nešališka, nesivaikanti „like’ų“ ir, svarbiausia – ne užsakomoji.
Pavyzdžiui, tyrime vartojamas terminas „lengvatinė paskola“ yra klaidinantis – visos ILTĖ paskolos yra lengvatinės, nes jų sąlygos palankesnės nei komerciniuose bankuose.
Tikiu, kad šis tyrimas buvo nepriklausomas, o žurnalistų iškelta tema aktuali. Tačiau esminiai klausimai Premjerui yra šie:
- Ar premjeras bendravo su ILTĖ vadovybe dėl paskolos suteikimo savo įmonei?
- Ar paskolos suteikimas pažeidė bendrąsias tvarkas ir procedūras?
- Ar palūkanos buvo palankesnės nei kitų įmonių atveju?
Tikiuosi, kad į šiuos klausimus greitai atsakys ILTĖ vidaus auditas ir STT. Tik tada galėsime atsakingai vertinti, ar buvo padaryta pažeidimų.
Premjerui teks išmokti šią pamoką – premjerui galioja daugiau taisyklių nei tik įstatymai. Nors įstatymai leidžia valdyti įmones per akcijas (tik su deklaravimo prievole), patarčiau tai daryti per fondų valdytojus arba teisininkus pagal įgaliojimą. Tai – ne tik būtina, bet ir neišvengiama. Ketinu siūlyti atitinkamą įstatymo pataisą, kad tai būtų privaloma visiems vykdomosios valdžios atstovams.
Ir dar – patarimas tiriamajai žurnalistikai: nepameskite kelio dėl takelio.
Siūlau pasidomėti Valstybės kontrolės išvadomis. Pavyzdžiui:
– 2024 m. Lietuvai gresia grąžinti apie 250 mln. eurų Europos Komisijai dėl netinkamai administruotos ES paramos.
– Ekonomikos ir inovacijų ministerija skyrė po 49 500–50 000 eurų internetinių svetainių kūrimui, nors reali jų kaina nesiekia nė 1000 eurų.
– Kodėl ILTĖ laiko virš 700 mln. eurų indėliuose ar vertybiniuose popieriuose (kai kuriuose atvejuose – net Vengrijoje), o ne paskolina Lietuvos verslui? Kai kurie indėliai – 5–7 metų trukmės, o grąža vos 0,15–0,25 %. Kas tie „laimingieji“, kuriems tai naudinga?
– Kaip ES parama Ukrainos pabėgėliams buvo skirta Rusijos piliečiams? Dėl šių pažeidimų Lietuvai vėl teks grąžinti lėšas Europos Komisijai.
Šiuos klausimus šiuo metu kelia Seimo Audito komitetas ir naujoji valdančioji dauguma.
Pabaigai: man labiau imponuoja premjeras, turintis realios verslo (ypač – gamybos) patirties, nei tas, kuris visą gyvenimą gaudavo atlyginimą vien už užimamas pareigas.
