Sveiki. Šiuo metu su šeimyna jau atostogauju tolokai nuo Lietuvos, todėl tikrai ne visada turėsiu galimybę dalyvauti diskusijose su jumis, tačiau pasistengsiu patalpinti bent jau iš anksto paruoštas temas. Per artimiausias porą savaičių mano bloge rasite istorijų ir faktų, kurie, tikiuosi, bus įdomūs, paskatins prisiminti ir galbūt naujai pažiūrėti į ne tokius senus įvykius. Pirmiausia norėčiau priminti tai ką esu jau ne kartą garsiai sakęs apie 2003 m. pavasarį ir vasaros pradžioje vykusius Vilniaus mero rinkimus. Visuomenėje, kurioje įstatymas ir moralinės normos galioja visiems vienodai, kurioje visi be išlygų pripažįsta ir laikosi vakarietiškų politikos tradicijų, daugelis anuometinių įvykių būtų neįmanomi. Jie būtų sunkiais įsivaizduojami ir valstybėje, kurioje teisėsaugos pareigūnai yra nepriklausomi nuo politikų ar neskaidrių interesų grupių įtakos. Brandžioje demokratinėje valstybėje jokia valdžia taip neturėtų būti renkama. Šiandien vertindamas dvejų metų senumo įvykius, turiu pripažinti, kad tai buvo ne civilizuoti rinkimai, o muštynės, nors ir nesigirdėjo antausių. Bet muštynės yra muštynės, ir turėjau pasirinkti – arba leidžiuosi pribaigiamas, arba ginuosi. Norėčiau pabrėžti, kad tas muštynes pradėjau tikrai ne aš. Net spauda apie tai, kas vyko Vilniaus miesto taryboje, renkant merą, rašė „Varžovų mintyse – mūšis dėl Vilniaus“. Ne rinkimai, o mūšis. Kokia buvo įtampa ir kokie buvo naudojami metodai, rodo ir tai, jog mano vairuotojas tuo metu kiekvieną kartą, prieš sėsdamas į automobilį, atidžiai patikrindavo, ar nerasime kokių nors „siurprizų“. Per dvejus metus lyg ir užmiršta, kad tuo metu aš ir mano kolegos Taryboje gynėme rinkėjų pareikštą valią per rinkimus, nes buvome rinkimus laimėjusi koalicija. Mes tikrai gynėme miestą nuo abejotinos reputacijos politikų ir interesų grupių. Saugojomės nuo vėliau nušalinto prezidento, borisovų, smailyčių, keturkampių vaikinų pagaliau nuo cinizmo. Daugelis pamiršo ir tai, kokia tuo metu buvo atmosfera valstybėje, apie ką rašė laikraščiai. Prisiminkime, kad kartu su Savivaldybių rinkimais tuomet vyko ir Prezidento rinkimai, o kas juos laimėjo turbūt pamenate. Praėjus keliams mėnesiams nuo rinkimų Savivaldybių tarybos dar tik buvo formuojamos, o apie Prezidento ir jo aplinkos veiklos metodus jau tuomet pradėjo kalbėti ir žiniasklaida, ir politikos apžvalgininkai, ir visuomenė. „Konfliktas tarp D.Kutraitės ir "Avia Baltikos" vadovo“, „R.Paksas pasirašė dekretą dėl pilietybės J.Borisovui, „Pakso vojažuose - L.Lolišvili šešėlis“. Bet tuo pačiu metu R. Pakso įsteigta Liberalų demokratų partija buvo populiariausia Lietuvoje, o STT vadovai – dažni svečiai Prezidentūroje (net prasidėjus vadinamajam Prezidentūros skandalui). Kaip veikė šios tarnybos, parodė ir kratų „Lietuvos telekome“ pavyzdys. Pamenate, koks buvo sukeltas triukšmas, ir kokių pasekmių tai gali turėti verslo įmonei. Normalioje valstybėje tai būtų neįmanoma, bet Lietuvoje tai vyko. Vėlesnėse temose priminsiu ir tai, kaip aktyviai tuometinio Prezidento partijos nariai ir kai kurie STT pareigūnai veikė ir Vilniaus mero rinkimų istorijoje. Priminsiu faktus, o ne jų interpretacijas. Žinoma, bus tokių, kurie pasakys, kad nebūtina veltis į muštynes, kad politikui apskritai tai nedera, bet stovėti nuošalyje būtų lengviausia, bet aš negalėčiau stovėti nuošalyje ir stebėti viską pamokslaujančio kritiko mina. Gal tai ir yra mano didžioji klaida, nes dažnai nuošalyje stovintys tampa herojai, o kovojantys – antiherojais. Šiam kartui tiek. Jau rytoj – Vilniaus mero rinkimų chronologijos pirmoji dalis.