Sveiki. Šioje temoje norėčiau vėl grįžti prie viešai skelbtų pokalbių telefonu.Ne kartą esu sakęs, kad pokalbių telefonu viešinimas yra galingas ginklas, siekiant sužlugdyti žmogų, ką parodė ir šia tema atliktos visuomenės apklausos, kai net 80 procentų apklaustųjų teigė neskaitę ir neklausę minimų pokalbių, bet net 65 procentai tvirtino, kad tai, kas juose sakoma, yra labai blogai. Visi mano pokalbiai buvo įrašyti tuo metu, kai aš nebuvau meras, ši aplinkybė tiesiog nutylima. Miesto Tarybos narys turi teisę turėti verslą ar vykdyti asmeninius projektus Pokalbių originalų aš, deja, neturiu, turiu tik išklotines, kurias ne kartą galbūt teko skaityti ir jums. Tačiau jums neteko girdėti pačių pokalbių, nes jie buvo skelbiami tik įgarsinti žurnalistų, taigi tų pokalbių nuotaika buvo ne tokia, kokia būtų, jei būtume klausęsi kalbančiųjų žmonių gyvai. Išklotinės ir įgarsinti pokalbiai neatspindi juokaujančio tono, nutylima ir tai, jo dažnai juose tiesiog buvo aptarinėjami tos dienos žiniasklaidoje skelbiami dalykai, kuriuos faktais vargu ar visada gali pavadinti. Dar skaudžiau, kai užmirštama, kas iš tikrųjų su kuo ir apie ką kalbėjo. Antai taip išgarsintas galimas pokalbis apie „tariamą Vilmanto Drėmos plukdymą aukštyn pilvu Neryje“ vyko tarp Vytauto Kvietkausko ir Audriaus Janukonio. Pokalbis vyko juoko forma, nors aišku, kad tekste ar pokalbį įgarsinus jo originalo negirdėjusiems žmonėms, viskas atrodo labai grėsmingai. Klausantis tikrojo pokalbio įrašo, galima aiškiai suprasti, kad A. Janukonis nenustebtų, jei taip įvyktų, nes „dauguma sutaupė litus“. Tuometinę naujai sukurptą Vilniaus Tarybos dauguma sudarė socialdemokratai, liberaldemokratai, Rusų sąjunga ir Lenkų rinkimų sąjunga. Aš net negaliu šio pokalbio komentuoti, nes apie jį sužinojau tik teisme bei žiniasklaidoje paskelbus jo turinį. Plačiai buvo aptarinėtas ir kitas tarp dviejų aukščiau minėtų asmenų vykęs pokalbis, kuriame minima, jog tariamai už Vilniaus Tarybos nario balsą, renkant miesto merą mokamos didžiulės sumos – nuo 200 iki 300 tūkst. dolerių. Tačiau klausantis šio pokalbio teisme, vėlgi akivaizdu, kad žmonės juokauja, o kas dar svarbiau – aptarinėja tos pačios dienos rytą viename dienraščių paskelbtą straipsnį, kuriame būtent tokios sumos ir minimos. Tad ne pokalbio dalyviai kuria faktą, jie aptarinėja kitų sukurtus faktus. Tikrai atidūs žmonės, panaršę ano meto laikraščius, atrastų nemažai rašinių apie taip vadinamus „balsų aukcionus“, tačiau pastebėtų ir tai, kad balsų medžioklėje buvo minimi ne liberalai, o kitų partijų lyderiai be atstovai. Priminsiu, kad sudarę sutartis su konservatoriais ir LLRA mes neturėjo pagrindo ieškoti papildomų balsų, tik po pirmojo Tarybos posėdžio sužinojome, kad kai kurie mūsų partneriai jau buvo pervilioti. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų partijos narį V. Drėmą, kuris dalyvavo mūsų posėdžiuose ir pritarė visiems sprendimams. Tai, kas vyko toliau, apstulbino mus, bet ne mūsų oponentus. Bet ką apie to meto įvykius sako pats į politinę mėsmalę patekęs V. Drėma, jau rytdienos temoje. .