Mero rinkimų ir aplinkybių chronologija. Pirmoji dalis

2005-08-10

Sveiki. Šiandien siūlyčiau prisiminti, kaip klostėsi Vilniaus mero rinkimai bei kiti to meto įvykiai. Nuo rinkimų turėjo praeiti keli mėnesiai, kol baigėsi bene labiausiai įtempti ir visus proceso dalyvius žeminantys miesto vadovybės rinkimai. Tuose rinkimuose aktyviai dalyvavo ne tik vilniečių išrinkti miesto Tarybos nariai, į juos buvo įsisukę ir kitų valstybės bei teisėsaugos institucijų aukščiausio rango pareigūnai, nors rinkimų rezultatai ir netrukus sudarytų koalicijų sutartys jokios dramos nepranašavo. Taigi 2002 m. gruodžio 22 d. įvyko Prezidento rinkimų pirmasis turas ir rinkimai į vietos savivaldą. Vilniuje daugiausia – 18 vietų gavo mano vadovaujama koalicija. Kadangi rinkimai įvyko anksčiau nei baigėsi prieš trejus metus išrinktų Savivaldybių tarybų kadencija, kelis mėnesius ir toliau vadovavau miestui, o visoje Lietuvoje buvo sudarinėjamos naujos koalicijos vietos rinkimų rezultatų pagrindu. 2003 03 20 pasirašomas koalicijos sutarties protokolas tarp Liberalų ir 6 vietas Vilniuje laimėjusios Lenkų rinkimų akcijos. 2003 03 27 pasirašoma koalicijos sutartis tarp Liberalų , taip pat 6 vietas gavusių konservatorių ir Lenkų rinkimų akcijos, taigi naujoje koalicijoje jau buvo 30 iš 51 Vilniaus miesto tarybos nario. Buvome sutarę ir dėl mero rinkimų, ir dėl kitų pareigų bei atsakomybės pasiskirstymo. Tai gerai turėtų įsidėmėti tie, kurie mane ir mano bendražygius vėliau bandė kaltinti neleistinais politinės kovos būdais. Mes neturėjome dėl ko tuomet kovoti, nes buvo sudaryta aiški koalicijos sutartis, užtikrinanti svarią daugumą, tai mūsų oponentams reikėjo pervilioti kai kuriuos Tarybos narius į savo pusę. Mes negalėjome numatyti vėliau didžiulį pagreitį įgavusių įvykių. Lenkų rinkimų akcija (LRA) pirmojo Tarybos posėdžio išvakarėse netikėtai nutraukė pasirašytą koalicijos sutartį. Jų sprendimui, kaip netrukus paaiškėjo, įtakos turėjo socialdemokratų lyderių Algirdo Brazausko ir Česlovo Juršėno pažadai bei prezidento R.Pakso spaudimas. LRA atstovai kurį laiką kategoriškai vengė komentuoti, kas lėmė tokį staigų jų pozicijos pakeitimą bei parašais patvirtintos sutarties sulaužymą. 2003 04 09 įvyko pirmasis naujai išrinktos Vilniaus miesto tarybos posėdis . Išrenkamas miesto meru socialdemokratas Gediminas Paviržis. (26 balsai - už G.Paviržį ; 24 - už A.Zuoką. Mane parėmė 18 liberalų ir 6 konservatoriai). Liberalai ir konservatoriai apskundė rinkimų rezultatus teismui, nes posėdyje dalyvavo Seimo nariai ir Vilniaus apskrities pareigūnai, kurie neatsisakė savo pareigų. 2003 04 15 Vilniaus apygardos administracinis teismas sustabdė meru išrinkto G. Paviržio įgaliojimus, o po dešimties dienų kreipėsi į Konstitucinį teismą, prašydamas išaiškinti, ar gali Seimo nariai būti ir Savivaldybių tarybų nariais. Konstitucinis teismas priėmė nutartį, sakančią kad tai prieštarautų pagrindiniam šalies įstatymui, ir visi Seimo nariai turėjo atsisakyti Savivaldybių tarybų narių mandatų visoje Lietuvoje. 2003 04 30 buvo sušauktas naujas Tarybos posėdis. Posėdyje dalyvo A.Zuoką palaikantys 26 tarybos nariai, G.Paviržio šalininkai posėdį boikotavo ir nesiregistravo. G.Paviržio šalininkai trukdė balsavimui ir sukėlė neramumus . Balsavimo metu dingo Vilmantas Drėma, kuris vėliau taps vienu pagrindinių šios keistos istorijos herojų. Vėliau išaiškėjo, kad jis buvo nuvežtas į Balsių gyvenvietę, pas p.Petrauską, G.Paviržio draugą. Vakare V.Drėma buvo asmeniškai G.Paviržio atvežtas į Santariškių ligoninę ir paguldytas į reanimacinę palatą. 2003 06 11 įvyksta dar vienas balsavimas, kurio metu balsai pasiskirstė po lygiai -25-25 už A.Zuoką ir G.Paviržį, ir meras vėl neišrenkamas. 2003 06 20 Oficialiai buvo pasirašyta koalicijos sutartis su NS (socialliberalais), kurie turi tris atstovus Vilniaus miesto taryboje. 2003 06 25, praėjus dviem mėnesiams ir dviem savaitėm nuo pirmojo naujos Tarybos posėdžio buvau išrinktas miesto meru. Už mane balsavo 26 Tarybos nariai; 24 balsavo už G.Paviržį ; vienas biuletenis buvo negaliojantis. G. Paviržis vėliau tapo vicemeru, su kuriuo labai sėkmingai dirbame ir kurį skaitau garbingu žmogumi, ne per savo valią įveltu kažkada į muštynes. Tai, ką išdėliojau dabar, tėra trumpas aprašymas, neparodantis to, kas vyko už Tarybos salės sienų. Net nemanyčiau, kad Vilniaus mero postas buvo tas prizas, dėl kurio kaunantis buvo nepaisoma jokių civilizuotos valstybės principų, tuomet bene labiausiai lėmė kai kurių labai aukštus postus užimančių politikų noras susidoroti su oponentais. Rytoj – plačiau apie kai kuriuos įvykius, kurie buvo dramatiškų rinkimų įžanga ir fonas.