Miestas - kaip karo zona

2020-06-26

Miestas  - kaip karo zona

,,Pliažas“ Lukiškių aikštėje sukėlė daug diskusijų dėl netinkamai parinktos vietos  bei niekam nereikalingo miestiečių susipriešinimo. Išsakyta pagrįsta kritika, kad Remigijus Šimašius galėtų daugiau dėmesio ir energijos skirti vėluojančio pliažo bei pamėgtos poilsio zonos prie Baltojo tilto rekonstrukcijai pabaigti. Ši poilsio zona miesto centre įrengta 2004 metais, o rekonstrukcija su ES paramos pagalba turėjo būti baigta dar 2017 m. Dabar aišku, kad rekonstrukcija prie Baltojo tilto bus baigta  greičiausiai tik rudenį ir pareikalaus dar papildomo finansavimo. Vėluoja  Reformatų skvero rekonstrukcija, o Sapiegų parkas įstrigo neapibrėžtam laikui. Jau net nekalbu apie kitus viešuosius projektus –  Lazdynų baseiną ar Nacionalinio futbolo stadioną bei sporto infrastruktūrą šalia. Padaryti projektą Facebook‘o įrašui lengviau, nei realybėje.

Nereikia būti aiškiaregiu, kad R. Šimašiaus sprendimas įkurti ,,pliažą“ Lukiškių aikštėje priešais buvusius KGB rūmus, kur iki šiol nenurimo aistros dėl Vyčio paminklo, sukels eilinį susipriešinimą bei konfliktus. Vieniems ši aikštė yra kovų už laisvę simbolis, kitiems - tiesiog dar viena poilsio vieta.

Miestiečių supriešinimas ir konfliktų skatinimas yra Laisvės partijos ir R. Šimašiaus politikos veikimo  forma, esą yra geriau suprantančių, kas yra laisvė ir kokia ji turi būti. Tačiau žinome, kad laisvė be atsakomybės, be pagarbos kitai nuomonei ir įstatymui yra tiesus kelias į anarchiją. Miestas tampa tarsi karo zona.

Laisvė be atsakomybės gali gyvuoti tik tada, kai užmirštama kita per ilgą laiką liberalų iškovota vertybė – prieš įstatymą visi lygūs. Ir įstatymai galioja visiems, nepaisant statuso ir politinių tikslų.

Įsivaizduokime, pas merą ateina privati bendrovė X ir sako: „Mere, norime Lukiškių aikštėje už savo lėšas įrengti nemokamą laikiną ,,pliažą“. Tik leiskite.“

Koks būtų mero atsakymas? Sakykime – gerai, darykite. Tačiau yra viena sąlyga - atneškite projektą suderintą su atsakingomis institucijomis. Toks įstatymas ir teisinis reguliavimas visiems.

Reikėtų suderinti, kaip minimum, su LR Kultūros paveldo departamentu. Iš viešumoje pasirodžiusios informacijos aišku, kad Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuomone, toks sprendimas nesuderinamas su istorine ir memorialine Lukiškių aikštės reikšme. Taigi, jei būtų kreiptasi, leidimas greičiausiai nebūtų išduotas. Taip suveiktų įstatymais numatytas iniciatyvų balansavimo mechanizmas.

Privalomai pliažo projektą reikėtų suderinti su Visuomenės sveikatos centru ir gauti higienos pasą. 15 cm smėlio storis nedideliame plote negali užtikrinti higienos reikalavimų be ypatingos priežiūros. Greičiausiai Visuomenės sveikatos centras pareikalautų smėlio keitimo kas kažkurį laiką arba specialaus valymo ir periodiškai atliekamų tyrimų, kurie turėtų būti pateikti kontroliuojančiai institucijai.  Atsiranda kaštų problema, kuri tokį projektą padarytų nepatraukliu, nes būtų finansuojamas privačiomis lėšomis.

Norint pakabinti anglišką užrašą „Open beach“ reikėtų gauti Valstybinės kalbos inspekcijos pritarimą. Neduotų, nes išimtis yra tik prekiniams ženklams bei registruotiems įmonių pavadinimams. Kompromisas – didelis užrašas „Atviras pliažas“ ir mažomis raidėmis užrašas anglų kalba. Ir tai yra visiškai suprantama, nes kabinti anglišką užrašą šioje vietoje, kai pats „pliažas“, anot R. Šimašiaus, yra skirtas mums-vietiniams, o ne turistams, rodo tik nepagarbą gimtajai kalbai. Ar įsivaizduojate, kad Paryžiaus ar Romos meras pakabintų miesto centre užrašą tik anglų kalba? Manau, kad ne. Ir ne todėl, kad įstatymas to neleistų, o todėl, kad vertina savo kalbą ir supranta, kad kultūriniai skirtumai ir yra pagrindas, dėl ko visas pasaulis pas juos važiuoja į svečius.

Ir taip toliau...pavyzdžiui sutartys su VMS įmone „Grinda“, kad smėlį surinks ir apmokės lietaus kanalizacijos valymo darbus, saugos bei prižiūrės.

Rezultatas – greičiausiai projektui būtų parinkta kita vieta, pavyzdžiui prie Baltojo tilto, ar prie Vilnelės šalia Bernardinų sodo. Gal vilniečiai ir daugiau tinkamų vietų pasiūlytų. Panašių erdvių tikrai labai reikia Vilniaus miestui. Šurmuliuojantis ir gyvas miestas – laimingas miestas. O kol kas, kol miesto valdžiai įstatymai negalioja, o kontroliuojančios institucijos nedaro nieko, kad jai primintų, kad įstatymai ir reikalavimai galioja visiems, vieno Facebook‘o foto ir įrašo tikslo teisė tampa pagrindiniu Vilniaus įstatymu. Tai - tiesus kelias į miestą kaip karo zoną.