Ne VERTYBINĖ, o Facebook‘inė Lietuvos užsienio politika

2021-12-16

Ne VERTYBINĖ, o Facebook‘inė Lietuvos užsienio politika

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pastaruoju metu nemažai pagyrų iš skirtingų apžvalgininkų sulaukia ,,vertybinė“ Lietuvos užsienio politika, o ypač jos kuriama konfliktinė situacija su Kinija (Kinijos Liaudies Respublika) ir Taivanu (Kinijos Respublika).

Deja, tai ne VERTYBINĖ, o tik Facebook‘inė arba Twitter‘io politika, ką akivaizdžiai įrodo situacija su „Belaruskalij“ krovinių tranzitu per Lietuvą. Ministras Gabrielius Landsbergis įsijuosęs sklaidėsi pareiškimais apie sankcijas A. Lukašenkos režimui  Facebook‘e ir Twitter‘yje, kad net užmiršo elementarius namų darbus: teisinės aplinkos analizę ir reikalingų įstatymų projektų parengimą. 

O po premjerės interviu Panoramoje, kur Ingrida Šimonytė  kaip galimą klaidą įvardino ir Taivaną, galima būtų suprasti, kad tokia politika nebuvo derinta net Vyriausybėje. Nei dėl Kinijos, nei dėl sankcijų Baltarusijai. 

 

Anekdotinė situacija su Kinija Lietuvai gali kainuoti gana brangiai. Ir ne tik finansiškai.  Pirmadienį vienas šio konflikto architektų, vis dar einantis Užsienio reikalų ministro pareigas, po susitikimo su EK vicepirmininku Twitter‘yje parašė, kad „...Daugybė įrodymų rodo, kad dabartiniams prekybos sutrikimams spręsti reikia skubių ES veiksmų“.

Ta pati istorija kaip su ,,Belaruskalij“, pridarau problemų ir puolu pagalbos tai į Briuselį, tai į Vašingtoną. O juk ką tik ministras kalbėjo apie vertybes, bet dabar tik apie prekybos sunkumus. 

Kova už vertybes visada kainuoja, ir prieš pradedant veiksmus Facebook‘e ar Twitter‘yje reikia gerai įvertinti tokių veiksmų pasekmes. Visiškai neatmesčiau ir paprasčiausios galimos korupcinės dedamosios šioje ,,vertybinėje‘‘ politikoje, bet apie tai pabaigoje.

Taigi, kokias ,,VERTYBES“ Lietuva gina konfliktuodama su Kinija dėl Lietuvos atstovybės atidarymo Taivane? Atidarinėtų Taipėjaus vardo atstovybę, nebūtų jokių ginčų ir būtų pasiekti realūs tikslai. Aišku, mažiau asmeninio piaro ministrui, nes taip daro visas pasaulis, todėl nei CNN ar BBC neimtų interviu. Šis asmeninis ministro pasireklamavimas vyksta visos Lietuvos sąskaita. 

 

Atrodytų,  Lietuvos užsienio reikalų ministerija nori paremti Taivano siekį ir teisę patiems apsispręsti, būti nepriklausomiems nuo Kinijos Liaudies Respublikos. Taivano valstybės vardo atstovybės atidarymas tarsi taptų simboliniu žingsniu, kad Lietuva laiko šią salą visiškai suverenia ir nepriklausoma šalimi. Tačiau, paradoksas - Taivano žmonės ir politikai patys nėra priėmę tokio sprendimo ir tai laiko ilgu procesu.  Kitaip tariant, mes, Lietuva, labiau norime laisvės Taivanui, nei jis pats. 

Taivanas - viena iš turtingesnių pasaulio valstybių, kuri pagal nominalų bendrąjį produktą Lietuvą lenkia daugiau nei 10 kartų. Ir turi savo pagrindinį sąjungininką ir saugumo garantą -JAV, todėl Lietuvos pastangų čia kaip ir nelabai reikia.

Kažkaip negirdėjau, kad Lietuvos Užsienio reikalų ministerija savarankiškai, ar ministras G. Landsbergis Facebook‘e bei Twitter‘yje būtų pareiškę pastabas Kinijai dėl situacijos Tibete ar gintų uigūrų mažumos teises, dėl kurių susirūpinęs visas Vakarų pasaulis.  Nors tai ir būtų reali VERTYBINĖ politika. Maža šalis, žinanti, kas yra represijos, palaiko tokių tautų teisę pačioms spręsti. Matyt, jos per skurdžios, kad atitiktų ,,VERTYBINĘ“ Lietuvos užsienio politiką. 

 

Aš asmeniškai (tiesa, esu ne ministras) už tai, kad Taivanas būtų nepriklausoma ir pasaulio bendruomenės pripažinta šalis, aš už tai, kad ir Tibetas būtų nepriklausomas ar bent turėtų realią autonomiją, kurios daug metų siekia Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama. Daug metų viešai klausiu, kodėl mes, Lietuva, besąlygiškai priimame Kinijos komunistų partijos primestą ,,Vienos Kinijos politikos“ principą santykiuose su Pekinu? Būtent toks dokumentas pasirašytas  tarp Lietuvos ir Kinijos, ir būtent šis diplomatinis susitarimas ,,Dėl vienos Kinijos politikos“ apsprendžia santykį dėl Taivano. Klausimas, kodėl Užsienio reikalų ministras, pritariant ir Prezidentui, nusprendžia nesilaikyti tarptautinio dvišalio susitarimo? 

 

Būtent šio Kinijos reikalavimo viso vakarų pasaulio (Europa ir JAV)  besąlygiškas priėmimas ir yra antkapis Taivano, Tibeto ar kitų užguitų Kinijos tautų siekiams. Tai ir Kinijos, kuri kelia grėsmę ir mums, pasaulinės galios akseleratorius. Todėl VERTYBINĖ, ne piarinė užsienio politika turėtų prasidėti nuo ,,Vienos Kinijos politikos“ atsisakymo. Ir atsisakymo ne Lietuvoje, o  visoje Europoje ir, suprantama, JAV. Būtent čia turėtų savo energiją leisti VERTYBINĖS politikos propaguotojai, siekdami įtikinti kitų valstybių užsienio reikalų ministrus, kartu atsisakyti šio primesto Kinijos užsienio politikos principo. Tačiau tai yra ilgas ir tylus darbas, apie kurį kiekvieną dieną Facebook‘e ar Twitter‘yje neparašysi. Tačiau tik toks darbas leistų pasiekti realių pokyčių santykiuose su Kinija. 

 

O ką turime? Cituoju pranešimus: ,, 2021 08 10 Lietuvos diplomatijos vadovas (G. Landsbergis) akcentavo, kad šalis laikėsi, laikosi ir laikysis vienos Kinijos politikos.“ 

,,2021 08 15 Prezidentas G. Nausėda pabrėžė, kad Lietuva palaikė „vienos Kinijos“ politiką nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo 1991-aisiais.“, po kelių mėnesių pridūrė: ,,Lietuva laikosi „vienos Kinijos“ politikos, o su Taivanu susiję sprendimai turėtų būti suprantami „ne taip irzliai“ (2021 10 27).

Ir suprask čia, kad nori: turime sutartį, deklaruojame, kad jos laikomės, tačiau darome priešingai. Ar mūsų užsienio politikos donkichotai supranta tokio veikimo pasekmes? Jei mes nesilaikome sutarčių, tai reiškia ir kiti gali taip pat elgtis. Pavyzdžiui, Kremlius susitaręs su Visagino savivaldybe nuspręs atidaryti ,,Mažąją Rusijos federacijos ambasadą‘‘ ... Įgijus sutarčių nesilaikančios šalies reputaciją žala bus daug didesnė nei ekonominiai nuostoliai. 

O jų tikrai daug, pavyzdžiu, kai mokate už baldus brangiau ar jų negaunate laiku, tiesioginė priežastis - užsienio politikos pasekmė. Kinija tiesiogiai neparduoda Lietuvos baldų pramonei taip vadinamos furnitūros, kuri būtent ten daugiausiai ir gaminama. Lietuvos baldų fabrikai priversti pirkti tą pačią kinų gamybos furnitūrą iš Lenkijos ar Latvijos, 10-15 proc. brangiau. Priminsiu, Lietuvos baldų ir medžio apdirbimo pramonės sukuria 10 proc. BVP! Lietuva yra pasaulinis IKEA tiekimo fabrikas, o dabar Lietuvos gamintojai turi atlaikyti aplinkinių šalių konkurenciją, kurios IKEA vilioja perkelti užsakymus  į šalis, kurių vyriausybės laikosi susitarimų ir nežaidžia piarinių žaidimų kitų sąskaita. Ir tai 10 000 darbo vietų, dauguma - regionuose.

 

Ir pabaigai apie galimą korupcinę dedamąją.  Kodėl Lietuvos užsienio politikos atstovams taip parūpo Taivano demokratija? 

Į šį klausimą turėtų atsakyti Valstybės saugumo departamentas. VSD tikrai turi informaciją, kiek kartų per pastarąjį dešimtmetį Taivane lankėsi šios politikos dirigentas, Užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas. Puikai žinome, kaip Taivano atstovai moka priimti valdžios atstovus, ypač iš Seimo – brangiausi viešbučiai, geriausi restoranai, dovanos. 

Pirma versija –M. Adomėnas tiesiog nusprendė draugams atsidėkoti ir parodyti, koks jis svarbus. Apie panašias padėkas ir prekybą ,,ryšiais“ tiesiog telefoninio pokalbio metu skandalingai išgarsėjo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž. Pavilionis. Taigi, konservatorių tarpe tai tampa įprasta praktika. 

Antra versija -žinant, kad pagal VSD paskelbtą informaciją M. Adomėnas yra linkęs į įvairius „draugiškus“ susitarimus su verslo grupėmis, už ką dar neseniai buvo pašalintas iš konservatorių partijos, neatmestina versija, kad įvyko barteriniai mainai.  Cituoju konservatorių Priežiūros komiteto pirmininko Valdo Benkunsko pareiškimą: „Priežiūros komitetas priėmė sprendimą Mantą Adomėną pašalinti iš TS-LKD. Deja, turėjome konstatuoti, kad Mantas Adomėnas, būdamas partijos nariu, tenkino koncerno „MG Baltic“ interesus,  poreikius, siekė su jais sukurti draugiškus santykius, vykdė jų tam tikrus prašymus mainais už galimą finansinę ir kitokią paramą.“  

Pašalintas iš partijos M. Adomėnas ne tik kad greitai grįžo, bet dar ir karjerą padarė. Matyt VERTYBINEI politikai reikėjo vertingų kadrų. 

Tai kas gali paneigti galimybę, kad ar asmeniškai viceministras, ar koks jo kontroliuojamas fondas, gavo galimą naudą mainais už tokią sunkiai logiškai paaiškinamą užsienio politiką.  Tikiuosi VSD anksčiau ar vėliau atsakys į šį klausimą.