Pagaliau Lietuvos migracijos politikoje matau posūkį į tai, apie ką kalbu jau ne vienerius metus: Lietuvai reikalinga ne nekontroliuojama imigracija, o valstybės valdoma darbo migracija. Kitaip tariant mums reikia darbuotojų.
Problema – valstybė, kuri nežino, kiek, kokių, iš kur ir kokiam laikui darbuotojų jai reikia.
Dar 2020 metais Lietuva supaprastino trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą. 2021 metais įsigaliojo supaprastinto įdarbinimo kvotos, vėliau galimybės buvo dar labiau išplėstos.
Rezultatas – išaugusi nekontroliuojama imigracija. Per keletą metų be aiškios valstybės strategijos iš esmės pakeitėme jos geografiją.
Anksčiau darbo migracijoje dominavo mūsų kaimynystė – Ukraina, Baltarusija ir kitos Rytų Europos šalys. Vėliau vis didesnę srautų dalį pradėjo sudaryti darbuotojai iš Vidurio Azijos, Indijos, Pakistano ir Afrikos valstybių.
Tai nebuvo sąmoningas Lietuvos valstybės pasirinkimas ir be jokios diskusijos su visuomene. Sprendimą, iš kur atvyks darbo jėga, faktiškai atidavėme darbdaviams ir imigracijos tarpininkams.
Dabartinis Vidaus reikalų ministro sprendimas, kurį sveikinu, gerai parodo šios sistemos mastą.
Per pastaruosius ketverius metus per išorės paslaugų teikėjus į Lietuvą atvyko 65 tūkstančiai migrantų. Net 30 tūkstančių – beveik pusė – per vos keturis dabar jau uždaromus padalinius Kazachstane, Kirgizijoje, Uzbekistane bei Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Tai jau ne pavieniai atvejai. Tai konservatorių vyriausybės sukurti didelio masto tarpininkų organizuoti imigracijos kanalai, kurios skaičiai augo drąstiškai.
Apie tai rašiau dar 2017 metais
2017 metais, grįžęs iš Krynicos ekonomikos forumo Lenkijoje, parašiau straipsnį „Kitas požiūris į emigraciją. Lenkiškas…“
Lenkijos politikai tuomet atvirai aiškino savo modelį: lenkai išvažiuoja daugiau uždirbti į Vokietiją ir kitas Vakarų Europos šalis, todėl trūkstamus darbuotojus Lenkija organizuotai pritraukia iš Ukrainos.
Paprasta ekonominė grandinė: lenkas daugiau uždirba Vokietijoje, ukrainietis – Lenkijoje.
Tačiau svarbiausia buvo ne tautybė. Svarbiausia – principas: darbo migracija yra valstybės ekonominės politikos dalis ir turi būti valstybės valdoma.
Vėliau ne kartą siūliau Lietuvai žiūrėti ir į Izraelio bei Filipinų bendradarbiavimo modelį.
Jeigu mums trūksta konkrečių profesijų darbuotojų, valstybė turi tartis su valstybe: kiek darbuotojų reikia, kokių profesijų, kokiam laikui, kokiomis darbo ir atlyginimo sąlygomis bei kaip užtikrinamas jų grįžimas pasibaigus darbo laikotarpiui.
Todėl sveikinu ir šiandieninį Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė su Filipinų puse pasirašytą komunikatą dėl nuolatinio bendradarbiavimo darbo migracijos srityje.
Tai dar nėra pilnavertis valstybė–valstybei susitarimas, tačiau kryptis teisinga: kalbama apie Lietuvos darbo rinkos poreikius, profesijas, įdarbinimo sąlygas, darbuotojų apsaugą, grįžimą ir readmisiją. Tai yra aiškiai deklaruojamas laikinumas.
Ką turime padaryti dabar?
Lietuvai reikia susigrąžinti migracijos kontrolę. Lietuvai nereikia imigracijos ir visų jos keliamų problemų, su kuriomis susiduria Vakarų Europos šalys.
Valstybė turi nustatyti realų užsienio darbuotojų poreikį ir profesijas, kurių Lietuvoje iš tiesų trūksta. Prioritetas turi būti teikiamas dvišaliams susitarimams su mūsų pasirinktomis valstybėmis, o ne nekontroliuojamam tarpininkų organizuojamam darbuotojų importui. Dažnai už žmogiškumo ir įstatymo ribų.
Darbo migracija neturi automatiškai virsti nuolatine imigracija. Žmogus turi žinoti, kokiam laikotarpiui atvyksta, kokias turi teises ir kokios taisyklės galioja pasibaigus jo darbo laikotarpiui.
Renkantis valstybes partneres turi būti vertinamas ne tik darbuotojų poreikis, bet ir saugumas, dokumentų patikimumas, integracijos galimybės bei kilmės valstybės pasirengimas bendradarbiauti grąžinimo klausimais. Tame tarpe ir reikalavimas žinoti lietuvių kalbos pagrindus.
Pagaliau aiškiai parodome kryptį – Lietuvos vyriausybės valdys darbo migraciją, o ne tarpininkai.
VRM sprendimas uždaryti keturis didelius migracijos kanalus ir SADM pradėtas tiesioginis bendradarbiavimas su Filipinais rodo galimą naują kryptį.
Dabar reikia ją paversti sistema.
Nuo masinės ir rinkos diktuojamos imigracijos – prie valstybės valdomos darbo migracijos: kiek, iš kur, kokių profesijų, kokiam laikui ir kokiomis sąlygomis.
Tai turi spręsti Lietuvos valstybė girdėdama visuomenės nuomonę.
