Jeigu skaitote šias eilutes, visų pirma norėčiau pasveikinti atvykus į mano kampą beribėje virtualioje erdvėje.
Reikia prisipažinti, kad nėra lengva pasiryžti savo apmąstymų aprašymui virtualioje erdvėje. Draugai senokai skatino mane tai daryti, tačiau stabdė ir amžinas laiko stygius, ir suvokimas, kad toks rašymas yra labai asmeninis, netgi intymus dalykas, kuris kita vertus, yra ir viešas aktas. Todėl jau galiu girdėti savo nedraugus šūkaujant apie eilinę Zuoko viešųjų ryšių akciją, tarsi viskas, ką darau ir tėra tokia akcija.
Matyt, dariau kažkokias klaidas, kad žmonės nebemato manyje žmogaus, o įžvelgia tik kažkokį reiškinį arba schemą .
Pajutau, kad darosi sunku kalbėtis su žmonėmis, nes regis nuolat esi įpareigotas kalbėti apie politiką ir skandalus, tarsi žmonės manytų, jog mano gyvenime nebėra vietos džiaugsmui ar rūpesčiams dėl vaikų, jog neliko vietos abejonėms ir mane supančio pasaulio analizei. Nesitikiu, kad galiu lengvai pakeisti ne vienerius metus viešoje erdvėje formuotą nuomonę apie save. Keisčiausia yra tai, kad labai kategoriški yra žmonės mane matę tik laikraščių nuotraukose ar televizijos ekranuose, kitaip tariant su gyvu Zuoku niekad nekalbėję. Jiems kažkodėl atrodo, kad pažįsta mane geriau nei mano artimiausi žmonės ar net aš pats. Tiek kartų teko matyti, kai po tiesioginio pokalbio ar rankos paspaudimo, išsprūsta – „o jūs visai ne toks“.
Kai klausiu koks, net sutrinka. Spėju, kad pasklidus gandui apie tai, kad Zuokas turi savo „blogą“, berods, kalbininkai dar nesugalvojo geresnio termino, sulauksiu nemenko susidomėjimo. Ir turbūt atsiras nemažai tokių, kurie tiesiog pajus sportinį azartą dar kartą į šuns dienas išdėti Zuoką, bet, tikiuosi, kad dauguma bendraujančiųjų ir rašančiųjų virtualioje erdvėje yra padorūs ir atviri žmonės, linkę į dialogą, mokantys klausyti ir girdėti, tiksliau pasakius, skaityti ir suprasti. Pažadu ir pats būti atviras kiek tai įmanoma, nors ne tik politikas, bet ir kiekvienas padorus žmogus turi nutylėti ar neatskleisti daug dalykų. Norėčiau papasakoti apie daugybę sutiktų išskirtinių žmonių, jau ne vienerius metus kaupiu pokalbių su jais santraukas, citatas, norėčiau papasakoti apie tai, ko nerašo laikraščiai ir niekada neparodys televizoriai.
Norėčiau įsipareigoti kažką įrašyti kone kiekvieną dieną, nes dažnai dienai besibaigiant, įsijungęs televizorių, pasijuntu taip tarsi tai, ką veikiau ir dirbau neturi nieko bendro su tuo, ką apie mane šneka. Kiekviena mano diena – tai visų pirma dešimtys susitikimų su žmonėmis ir šimtai klausimų bei problemų, kurias reikia spręsti dabar, ir kiekvieno žmogaus problema jam atrodo pati didžiausia ir svarbiausia.
Norėčiau papasakoti apie savo vaikščiojimus po Vilnių ir kasdienius atradimus bei kiekvieną dieną kylantį nerimą, kiek daug yra būtinų padaryti darbų ir kiek mažai dar yra žmonių, kurie suprastų, kad miestas bus toks, kokį patys padarysime.
Norėčiau papasakoti apie tai, kad tikrai į žmones ir miestą nežiūriu tik pro savo kabineto devynioliktame aukšte ar automobilio langus. Matau ir šiukšles, ir ne vietoje sustatytus automobilius, ir aptriušusius blokinius namus, ir neleistinai pastatytą papildomą aukštą Senamiestyje, ir metų metais stovintį apleistą statinį parke. Matau ir noriu pakeisti, ir skaudžiau nei kiti išgyvenu, kai negaliu to padaryti. Tikiuosi, kad mano pasiryžimui fiksuoti svarbius ir brangius dalykus užteks jėgų ir laiko.
Todėl tiems, kurie dabar esate čia dar kartą sakau – „Sveiki atvykę į mano erdvę“.
