Vakar gražiai paminėjome Jono Meko skersvėjo atsiradimo 15-metį Užupyje.
Kas nežino – tai gatvelė ar takas tarp Užupio g. 24 pasažo ir tilto per Vilnią.
Puikiai sutvarkytas pasažas tapo Užupio respublikos menininkų vizitine kortele. Didelis ačiū Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų šeimai už investiciją į šį projektą.
Buvau pakviestas papasakoti, kaip gimė idėja bevardį taką pavadinti Jono Meko skersvėju. Tai nutiko 2009 m. pabaigoje.
Tuo metu buvau Niujorke – su Jonu turėjome daug bendrų kultūrinių projektų ir planų tiek Amerikoje, tiek Europoje, tiek, savaime suprantama, Lietuvoje. Sėdėjome prie Švyturio alaus bokalo mažame ukrainiečių bare Manhattano 2-osios aveniu ir 2-osios gatvės kampe, priešais Anthology Film Archives. Jonas mėgo šią vietą – ten buvo geri barščiai ir, svarbiausia, visuomet lietuviško „Švyturio“. Be to, aš dar buvau atvežęs iš Vilniaus firminių „Švyturio“ dovanotų bokalų.
Bekalbant pristačiau jam mintį, kad bevardį Užupio skersgatvį būtų verta pavadinti jo vardu. Diskutavome, kad gal dar anksti, svarstėme žodžio „skersgatvis“ semantines reikšmes. Tuomet sakau:
– Pavadinkime Jono Meko skersvėju.
Žaisminga, poetiška, fluksiška, kartu išvengiame biurokratinių terminų kaip „skersgatvis“ ar „takas“. Juk nuo Vilnios dažnai pučia skersvėjis į Užupio gatvę – ir atvirkščiai. Jonui idėja patiko!
Pasakiau: reikia ir raštiško sutikimo, nes Vilniaus savivaldybė to reikalaus. Taip gimė tekstas ir Jono sutikimas, kurį matote nuotraukoje.
Renginio pabaigoje viena dalyvė pasiūlė man daugiau papasakoti autentiškų istorijų apie Zuoko pėdsakus sostinėje. Tikrai yra ką – ypač kai apie tai pasakoja kiti. Tad pradedu pasakojimų ciklą, gal ir atrodys nekukliai:
„Zuoko pėdsakai Vilniuje“ – Zuoko ir Komandos, nes geroms idėjoms visada reikia komandos.
Tai bus autentiški pasakojimai.
Aplankykite Jono Meko skersvėjyje įsikūrusias galerijas ir kavines. Padėka Romui Lileikiui, Gintui Babravičiui, Evaldui Kubiliui, miesto tarybos nariams bei merui Viliui Navickui.
