Vilnius tikrai gali geriau. Ir ne todėl, kad dabar viskas blogai, o todėl, kad sostinės gyventojai nusipelno ne tik gatvių remontų. Vilnius turi būti patogus vilniečiams, įperkamas jaunoms šeimoms, patrauklus verslui ir svetingas pasauliui.
Šiemet Vilniaus taryba patvirtino rekordinį – 1,7 mlrd. eurų – miesto biudžetą. Tačiau jo vis tiek nepakanka, todėl savivaldybė papildomai skolinsis dar 122 mln. eurų, kad subalansuotų pajamas ir išlaidas. Natūraliai kyla klausimas: ar visos šios išlaidos yra pagrįstos ir orientuotos į miesto ateitį?
Po Konstitucinio Teismo sprendimo, kai Vilnius laimėjo bylą prieš Vyriausybę, nuo 2015 metų sostinė pagaliau gauna sąžiningą dalį nuo savo indėlio į visos Lietuvos BVP. Per dešimtmetį miesto biudžetas išaugo beveik penkis kartus. Tai – didžiulės galimybės.
Tačiau žiūrint į šį augimą kyla paprastas klausimas: kur yra miesto ateities projektai?
Dideli pinigai be krypties nekuria miesto. Jie palaiko miesto funkcionavimą, bet nekuria jo ateities.
Laikas– brangiausias vilniečių turtas.
Vilniaus problema šiandien nėra pinigų trūkumas. Pagrindinė problema – laikas. Laikas, kurį prarandame spūstyse ir biurokratijos koridoriuose. Tai brangiausias mūsų turtas – mūsų gyvenimo laikas, kuris gali būti skirtas šeimai ar poilsiui.
Pagal „TomTom Traffic Index“ 2025 m. duomenis Vilnius tapo Europos lyderiu pagal laiką, prarandamą kamščiuose savo dydžio miestų kategorijoje. Tai rimtas signalas.
Gyventojų skaičius per pastaruosius dešimt metų iš esmės nepasikeitė – ir 2015 m., ir dabar Vilniuje gyvena apie 640–650 tūkst. žmonių, skaičiuojant pagal realias asmenų registracijas sveikatos sistemoje. Tai gana tikslūs, biudžetui svarbūs duomenys.
Viešasis transportas atsinaujino: autobusai ir troleibusai nauji, jų skaičius padidėjo daugiau nei šimtu. Tačiau paradoksas akivaizdus – metinių kelionių skaičius viešuoju transportu liko beveik toks pats kaip prieš dešimt metų, nors išlaidos jam išaugo daugiau nei tris kartus: nuo 40 mln. iki 130 mln. eurų per metus.
Tai reiškia viena: viešasis transportas veža kilometrus, o ne žmones. Būtent už tai ir mokama vežėjams.
Vilnius šiandien yra vienintelė ES sostinė, neturinti greitojo, nuo bendro eismo atskirto viešojo transporto – tramvajaus ar lengvojo metro. Tokios sistemos yra automatizuotos, patikimos ir leidžia miestui judėti greitai. Jos gali veikti po žeme, ant žemės ar virš estakadų. Vilniui jos būtinos.
Miestas be aplinkkelių – miestas be kvėpavimo.
Vilnius taip pat lieka viena iš nedaugelio sostinių be pilno aplinkkelių tinklo. Sunkusis transportas važiuoja per centrą, o žiemą bet koks sutrikimas paralyžiuoja visą miestą.
Aplinkkelių statyba faktiškai sustojo 2015 m., užbaigus Vakarinį aplinkkelį. Per dešimt metų, turint penkis kartus didesnį biudžetą ir galimybes naudotis ES struktūrinių fondų lėšomis, Vilnius nepasistatė nė vienos naujos magistralinės gatvės, kurių poreikis egzistuoja dar nuo sovietmečio. Tai nėra finansų problema. Tai – prioritetų ir gebėjimo valdyti strateginius projektus problema.
Meras turi statyti miestą, ne tik jį remontuoti
Gatvių ir šaligatvių remontai yra būtini. Bet tai – tik miesto higiena, tai tas pats, kaip girtis, kad kiekvieną dieną valaisi dantis. Tai ne vizija. Duobes užlopyti gali ir tarnybos. Tam nereikia mero.
Mero atsakomybė – statyti miestą ir kurti jo ateitį. Tam reikia vizijos, drąsos ir sprendimų, kurie veikia dešimtmečiais.
Šiandien Vilnius vietoje to mato augančią biurokratiją. Per pastaruosius penkerius metus savivaldybėje ir pavaldžiose įstaigose darbuotojų skaičius išaugo daugiau nei 20 %, o jų išlaikymas kasmet kainuoja papildomus 15 mln. eurų. Tai – dviejų naujų darželių kaina kasmet.
Kaimyninis Kaunas pasirinko priešingą kryptį – sumažino biurokratiją ir kasmet sutaupomus apie 20 mln. Eurų investuoja į tiltus, mokyklas, sporto ir kultūros infrastruktūrą. Skirtumas matomas gatvėje – ir žmonių lūkesčiuose.
Vilnius tampa neįperkamas ir neprieinamas jaunoms šeimoms
Didžiausias pavojus sostinei šiandien – prarasti šeimas.
Būsto kainos, darželiai, mokyklos, būreliai, transportas, laisvalaikis – visa tai jaunai šeimai Vilniuje tampa sunkiai įkandama. Miestas lieka patogus vienišiems ir laikiniems, bet ne tiems, kurie nori čia gyventi ir auginti vaikus.
Nekilnojamojo turto asociacija jau ne vienerius metus atvirai kalba apie 1,3 mlrd. eurų vertės įstrigusius projektus, daugiausia gyvenamosios statybos, kuriuos stabdo perteklinė biurokratija. Tai reiškia mažesnę pasiūlą, didesnes kainas ir prarastą ateitį.
Biurokratija, kai ji tampa savitiksle, yra pati pavojingiausia korupcijos forma – ji vagia laiką, galimybes ir žmones.
Jaunos šeimos jau dabar kraustosi į aplinkines savivaldybes arba renkasi Kauną. Tai ypač pavojinga, turint omenyje geopolitines rizikas ir tai, kad Vilnius yra Europos Sąjungos rytinių sienų sostinė. Miestas, kuris praranda žmones, praranda ir saugumą, ir ateitį.
Vilnius negali tapti Europos provincija
Vilnius neturi teisės prarasti regioninės lyderystės. Tai ne ambicija – tai istorinė sostinės misija.
Miestai pasaulyje labai greitai auga ir taip pat greitai krenta, kai jų valdymas tampa ideologizuotas, orientuotas į konfliktus arba apsiriboja tik kasdieniu tvarkymusi.
Vilnius gali geriau. Ir privalo greičiau:
- užbaigti pilną aplinkkelių tinklą;
- įgyvendinti kritines jungtis – Šiaurinę gatvę, M. Lietuvio gatvę, išplatinti Eišiškių plentą ir išvažiavimą į Kauną;
- įdiegti modernią viešojo transporto sistemą, kur racionaliausias sprendimas – lengvasis metro (light rail) pagal jau veikiančius Europos pavyzdžius;
- statyti nedideles, iki 600 mokinių mokyklas arčiau gyvenamųjų vietų, saugant tėvų laiką;
- kurti miestą, kuris yra prieinamas visiems, o ne tik daugiausiai uždirbantiems.
Straipsnis publikuotas delfi.lt, 15min.lt ir kaunodiena.lt.
